Cirko „Cirque du Soleil” sėkmės paslaptis – žydrieji vandenynai – tai atrasta nauja erdvė, kur dar nėra jokios konkurencijos. Atsisakęs tradicinių cirko numerių (taip pat ir su dresuotais gyvūnais, kurių išlaikymas brangiai kainuoja), cirkas savo pasirodymuose derina teatro, šokio, muzikos, pantomimos, komedijos elementus. Rezultatas – puikūs pasirodymai ir didelis pelnas, kas atrodo neįtikėtina sparčiai mažėjančioje cirko rinkoje.

  

Ko gero, teatras šiais laikais prasideda ne nuo rūbinės, o daug anksčiau: nuo efektyvios reklamos, bilietų užsakymo ir atsiskaitymo galimybių, patogios vietos ir pan. Spektaklis „Alegria“ Milane buvo puikiai reklamuojamas: visame mieste iškabinti plakatai, apžvalginis straipsnis išspausdintas net lėktuve platinamame žurnale, į už miesto ribų esantį cirką nuo galinės metro stotelės nemokamai vežė autobusas – visa tai maloniai nuteikė iš svetur atvykusius žiūrovus.

 

Pirmas vaizdas kurį išvysti priartėjęs – tai daili balta pilaitė (cirko palapinė). Tai taip skyrėsi nuo to, prie ko buvome pripratę vaikystėje: nuo senos nušiurusios palapinės ir nepakenčiamo kvapo. Pasirodymo vietoje puikiai organizuota prekyba. Į palapinę gerokai prieš renginio pradžią įleisti žiūrovai čia galėjo įsigyti įvairiausių suvenyrų, filmų. Ir patikėkit, buvo šluojama viskas iš eilės, nors kainos čia ne pačios pigiausios, pavyzdžiui, spalvota spektaklio programėlė kanuoja 12 eurų, o  DVD – 30.

 

Kad atmosfera – tai ne, anot E. M. Remarko, „oras pompuojamas į padangas“, cirko vadovai supranta puikiai. Vaidinimo vietoje tvyranti prieblanda ir ant palapinę laikančių stulpų švytinti dirbtinė ugnis kuria paslaptingą atmosferą. Kadangi prieblandoje orintuotis sunku, kiekvieną į jam skirtą vietą palydi cirko personalas, „ginkluotas“ mažais žibintuvėliais. Vaikams, kurių tarp žiūrovų buvo iš ties nedaug, paslaugūs patarnautojai prie kėdžių pritvirtindavo minkštus paaukštinimus.

 

Viso vaidinimo metu lydėjo įspūdis, kad scena ir artistai – ranka pasiekiami. O ir jie patys nebijojo eiti į salę, o žiūrovus kviesti į sceną. Publika turėjo begalę galimybių įsijungti į vaidinimą: palaikymo šūksniais, plojimais, net veiksmais, pvz. atsviesti lėktuvėlį atgal į sceną ar pakartoti akrobatų triuką. Pats spektaklis prasidėjo nuo to, kad gyvai grojantis orkestrėlis apėjo salę, pabendravo su žiūrovais. Spektaklis, ar gi galima tai papasakoti, – puikus! Labiausiai mus sužavėjo atlikėjų kostiumai ir muzika.

 

Tuo metu, kai lankėmės Milane, spektaklis kasdien išskyrus pirmadienį jau buvo rodomas kone pusantro mėnesio. Be to, trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais po du kartus! Bilietų kainos nemažos: savaitgalį 77 eurai (be 8 eurų bilietų rezervavimo mokesčio), darbo dienomis – 68 eurai. Nepaisant to, salėje nebuvo matyti nei vienos laisvos vietos! O susižavėję italai artistus švilpdami ir trypdami kojomis bisui kvietė net tris kartus!